Vieną dieną aš nuostabi.
Kitą dieną aš mirštu. Sukuos ratais gulėdama ant žemės ir žiūrau lubose į vieną tašką.
Kitą dieną sukuos ratais gulėdama ant žemės ir nebežiūriu. Ten nieko nebematau.
Ketvirtą dieną atsimenu, kad mano egzistavimui reikalingas maistas. Pavalgau, vemiu.
Penktą dieną viskas ore. Nesuskaičiuojamas kiekis cigarečių. Grįžta protas. Vėl išmokstu kalbėti, valgyti ir vaikščioti.
Šeštą dieną noris tik žudyti, žudyti žudyti. Skersti visus. Mano geriausia draugė tampa siena, į kurią pagal mintinai išmoktas melodijas ir ritmukus murkdama muziką trinuosi. Mintys skraido padebesiai iš laimės ir egocentriškumo. Gosh, aš juk nuostabi. Kūne groteskas. Širdis plaka nesugaudomais taktais. Raudonu lūpų pieštuku paišau ant veido linijas, skrituliukus, išraitymus. Įsimyliu veidrodį, jame net nežiūrėdama į save. Įsimyliu pasaulį be žmonių, buku žvilgsniu stebiu aplinką, visiškai tuščią. Kalbu su jais, pati to nepajausdama. Nematau nei vieno gyvo padaro, apart savęs. Vėl piešiu. Ant kojų guašu vingiuoju linijomis. Ach, ach.
Per mano leidžiamą muziką jau nebegirdžiu kaimynų baladojimosi nei į radiatorius, nei į duris.
Štai ir savaitė. Laukiu rutojaus, septintosios dienos, su atitinkamais šizofrenijos priepuoliai. Ach, bijokit manęs.
All my friends are gone, they died,
They screamed, and cried.
Ach, tie nuostabūs žodžiai, išgirsti iš mokytojos:
Arnolda, išsaugok tą savo vaikišką žavesį.
Neaišku, kiek jo dar likę many.
Savyje aš slepiu neįsivaizduojamą jėgą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą