Ar gali papasakot atvirai, tiesiai, kas tave slegia, o ne užuominom, nuorodom, skypiniais copy paste? Ar gali pasistengt suprast ir pagalvot? Jei sakau "neberūpi", tai yra tolygu "atsibusk!" - tai bandymas atkreipt dėmesį. Mažai yra žmonių, apie kuriuos galvoju kasdien - ant pirštų suskaičiuosi. Tarp jų - Tu.
Tesugebėjau atsakyti:
Neįsivaizduoju. Dėmesio trūkumas. Ego lipa per kraštus.
O taip norisi išrėkti. Išklykti. Su ašarom išvemti, išspjauti lauk iš savęs viską, VISKĄ, VISKĄ.
O negaliu. Neišeina.
Jaučiuos tokia menkavertė. Tokia pamiršta. Tyliai šaukiuosi pagalbos - užuominom, nuorodom, skypiniais copy paste. Kodėl Tu negali atsigręžti? Kodėl Tu negali suprasti? Kodėl Tu iš manęs reikalauji atvirumo, kai aš nebesugebu jo duoti?
KODĖL?
Kodėl Tu nematai, kad viduje taip tuščia? Kodėl Tu nematai, kad savo elgesiu aš maištauju prieš Tave vien tam, kad atkreipčiau Tavo dėmesį? Kodėl Tu nesuvoki, kad tą sekundę, kai Tu išvažiuosi, aš mirsiu, nes tada aš nebeturėsiu visiškai nieko, kas mane palaikytų?
Kodėl Tu manęs nenuramini?
Kodėl, po velnių, aš prie Tavęs taip prisirišau..
Kodėl aš taip bijau..
Taip nežmoniškai bijau.
Aš bijau savęs. Žinau, kad nueisiu, pridirbsiu kažkur ir kažką, ko tikrai nereikia, jei Tu manęs nesulaikysi. Nes tik Tavęs aš visgi dar klausau.
Ei. Brolau.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą