Eidama iš mokyklos namo pajutau saulės spindulius ant skruosto. Pajutau pavasarį. Vasarą. Buvo tylu, iš mokyklos ėjau viena, tad atsiminiau nuostabiausias vasaras savo gyvenime.

Atsiminiau sodybą laukuose. Nuvažiuodavome ten - aš, mama, tėvas, kartais senelis, Rita ar dėdė, ir senelio šuo, didžiulis dogas Brantas.

Mus pasitikdavo saulė ir ramybė. Tyla, kuria drumsdavo tik paukščių čiulbėjimas ir nenuoramos žiogai.

Tada dar buvau maža. Bet suvokiau, kad turiu branginti šią nuostabią vietą.

Iki šiol atsimenu kvapą. Senovės. Kažko, kas dar nebuvo sugadinta. Atsimenu, kaip tėvas apeidavo aplink trobą ir atidarydavo per visą žiemą apdulkėjusias langines. Atsimenu po langu augusių tulpių rausvumą. Kaip klausdavau tėvo kas jas augino. O jis atsakydavo kad vėjas, saulė ir lietus. Atsimenu didelę didelę obelį prieš namą, kurios obuoliukus grauždavo Brantas. Atsimenu lauko tuoletą, prie kurio augo daug piktžolių ir neretai prašydavau tėvo, kad mane per jes perneštų ;D. Ir nešdavo. Kartais net basas. Atsimenu tą vandens telkinį, kurį net nežinau kaip pavadinti.. Jame pirmą kartą susipažinau su čiuožiku. Vieną netgi pagavau. Jame suaugę maudydavosi po karštos pirties. Atsimenu žolę iki pažastų, kurioje gyveno peliukų šeimyna. Atsimenu plačią plačią upę, kurioje pliuškendavausi, atsimenu begalę sraigių. Atsimenu beždžionių tiltą, ant kurio šokinėdamas dėdė įvarė man baimės. Atsimenu verpimo ratelį, šiek tiek apgraužtą žiurkių, bet tokį gražų. Atsimenu nakties žvaigždes, kurių neužgožė jokių lempų šviesos. Girtą širšę. Na, jai patiko dėdės brendis. Atsimenu pirtį, visus tuos pastatus, kurių nei pavadinimų nei paskirties nežinau. Atsimenu saulę, vėją, kvapą, tokį, kokio kitur nebuvo ir nebus. Baltą zuikį, bėgantį iš miško. Atsimenu laukus, pievas, kuriose lakstydavo Brantas, kurie buvo tokie nuostabiai žali, kuriuose pirmąkart susipažinau su gyvate ir kuriuose kartais, pabėgusi iš trobos, lakstydavau. O visi manęs ieškodavo.

Nuostabiausias mano atsiminimas.. Rytas. Ankstus ankstus. Pabudau nuo žiogų čirpimo. Dar tik švito.. O vasarą švinta taip anksti. Basomis išėjau į lauką. Prasikrapščiau akis, ir jos pasisveikino su Saule. Nusijuokiau, nes pamačiau žiurkę ,begančią nuo obels. Po obelimi stovėjo mano tėvas. Rankomis sėmė vandenį iš dubens ir prausėsi. Toks nuostabus rytas. Tėvas užsikėlė mane ant pečių. Ir išėjome. Į tas pačias pievas ir laukus, kuriuos iki šiol taip myliu. Matėm bundančią gamtą. Grožėjomės.

Grįžome tik apie pietus. Visi jau buvo pabudę. Pribėgo Brantas. Mama šypsojosi, kaip ir kiti.
Dabar tos vietos nebėra. trobą pardavė su visais priestatais. Dingo tas kvapas, dingo tulpės, dingo obelis. Dingo tos vietos didingumas. Dabar ten stovi paprastas,nors ir naujas bet niekuo neypatingas namas.
Liko tik atsiminimai. Jie neįkainojami. Ir brangiausias jų - mano tėvas. Toks, kokį aš pažinojau. Kokį myliu ir gerbiu už jo meilę gamtai, menui ir man.

Pabaiga.

,

Heizy